Žvejo diena Kuršių mariose:


Paskui laimikį – į gamtos perlą

Autorius:
Šarūnas Meškys


Fotografas ir operatorius:
Vladas Ščiavinskas

Išaušęs ankstyvas, šiltas ir saulėtas besibaigiančio birželio rytas žvejams žadėjo ramią kelionę į Kuršių marias.

Trys Rusnės žvejai – laivo kapitonas Dalius (35 m.) ir jo bičiuliai Giedrius (50 m.) ir Audrius (30 m.) – kaip visada susitiko Uostadvaryje, kur čia pat prie kapitono namų Nemuno pakrantėje tyliai ir lėtai plaukiančiame vandenyje laukė iš vakaro paruoštas žvejų laivas ir dvi valtys – plastikinė ir medinė.

Kol laivo kapitonas ruošė žvejo knygą ir tikrino, ar laive nieko netrūksta, Audrius paleido ant medinės valties pritvirtintą variklį, kad prie jos galėtų patogiai virvėmis pririšti žvejų įrangos prikrautą plastikinę.

Šios dvi bus prikabintos prie pagrindinio laivo, kuris nutemps iki pat Kuršių nerijos kopų. Tuo metu Giedrius pasirūpino būtinu rytinės kelionės ritualu – kava ir čia pat Rusnėje iškeptu šakočiu.

Į marias ne plaukia,
o eina

„Pastatysim tris tinklines gaudykles prie pat Kuršių nerijos kopos, šalia pasienio su Rusija. Vaizdas bus įspūdingas – ten, kur mesim inkarus į vandenį mariose, visai šalia, gal už 10 metrų, – kopa.

Bet iki vietos į marias eisim apie valandą“, – sakė kapitonas Dalius, iš Uostadvario pajudėjęs rytinės saulės apšviestu Nemunu Kuršių marių link.

Taip, į marias žvejai eina, o ne plaukia.

Tuo pačiu žvejai patikrins jau anksčiau pastatytas gaudykles. Nors vasarą žvejai daug žuvies nesitiki, galbūt pavyks ištraukti delikatesu laikomų ungurių, didesnę vertę turinčių starkių ar karšių.

Horizonte – Kuršių nerijos
kopos

Prie puškuojančio lenkų gamybos laivo, varomo švedišku dyzeliniu varikliu, prikabintos dvi sunkios valtys – čia pat Rusnėje pagaminta medinė bei plastikinė – palengva yrėsi per platų ir vešliais krūmokšniais krantuose apaugusį Nemuną.

Valčių karavano sukeltos bangos maišėsi su kylančios saulės spinduliais.

Artėjome prie Nemuno žiočių ties Ventės ragu. Kapitonas pro kabinos stoglangį žvelgė į tolį, kur raibuliuojančiame horizonte virš marių jau baltavo Kuršių nerijos kopos.

Kartu su už nugaros likusiosiomis Nemuno žiotimis liko ir plačios upės vandens ramybė.

Virš marių ūžiantis kiek stipresnis vėjas kėlė jau didesnes bangas, tačiau žvejams tai – vienas juokas. Rudenį, sustiprėjus vėjui ir atšalus vandeniui, įsisiūbavusios bangos kyla virš laivagalio.

O dabar, kai pasieksim tikslą, vėjo beveik neliks – vakarį mariose užstos keliasdešimt metrų siekianti kopa.

Einant per marias kopos darėsi vis ryškesnės, vis aiškiau matyti pušimis apaugusios pakrantės, Nidos namų stogai, ant kalno stovintis švyturys.

Kiek kairiau – ir Kuršių mariose patruliuojantys du pasieniečių laivai – lietuvių ir rusų.

Juoda juosta ir ranka
pasiekiamas krantas

Įpusėjus kelionę tolumoje virš vandens nutįso tarsi ilga juoda juosta. „Turim ir sparnuotų žvejų. Tai kormoranai iš Rusnės skrenda maitintis.

Čia jų 2–3 tūkstančiai porų – kiekvienas per dieną sulesa puskilogramį žuvų, iš viso – kelias tonas“, – ne itin džiugiai apie konkurentus atsiliepė žvejys.

Laivui artėjant prie kormoranų būrio, šis pakilo tarsi juodas debesis – gaudyti žuvų paukščiai patraukė į ramesnę vietą.

Plaukdami visai šalia vandenyje plūdurais pažymėtos Lietuvos ir Rusijos sienos, pasiekėme žvejų patikrintą vietą – už kelių dešimčių metrų jau kone ranka pasiekiamas krantas, kuris netrukus stačiai kilo kopa aukštyn į dangų.

Kopos viršuje – būrys kirų, čia pat išdidžiai sklandė ir jūrinis erelis, retsykiais nutūpdamas ant smėlėto šlaito. Sparnuočiai tarsi sutarę žinojo, kad ten, kur žvejai, ten ir lengvas grobis.

Gaudyklių užmetimas –
sustyguotas

Kapitonas užgesino laivo variklį, išmetė dugnan inkarą. Į medinę valtį perlipęs Audrius paleido jos gale prikabintą variklį. Netrukus į plastikinę valtį įšoko Dalius, po jo – ir Giedrius. Metas plaukti prie pat kranto, kur statys tinklines gaudykles.

Tolyn nuo molingo kranto Audrius ją plukdo atbulomis ir kartu tempia virvėmis pririštą plastikinę. Joje – Dalius ir Giedrius, apsirengę neperšlampama žvejų apranga, matuoja marių gylį ir ieško tinkamiausios vietos gaudyklei.

Statyti gaudykles žvejų trijulė jau įgudusi: galingu motoru aprūpintos medinės valties priekyje pririštos virvės, kurių kitame gale skersai už abiejų galų prikabinta plastikinė.

„Jau smėliukas, nėra dumblo, gali būti ir ungurių“, – vairuodamas motoru aprūpintą medinę valtį riktelėjo Audrius.

Vyrai vieną po kito dideliais mostais ėmė mesti plūdurais pažymėtas tinklinės gaudyklės dalis.

Užmetę apie 100 metrų siekiančią gaudyklę, ją prie dugno pritvirtino iš armatūros pagamintais inkarais, o gaudyklės pradžią ir pabaigą pažymėjo prie plūdurų pritvirtintais stiebais su vėliavėlėmis.

„Čia pateks įvairių žuvų, bet turėtų būti ir ungurių!“ – pritarė Giedrius, kartu su bičiuliais pastatęs pirmąją gaudyklę.

Kitas dvi tinklines gaudykles žvejai pastatė kiek tolėliau nuo pasienio – Nidos uosto link – ir grįžo į laivą.

Laimikio link – pro
Nidos uostą

Jau beveik vidudienis – nuo to laiko, kai pajudėjome iš Uostadvario, prabėgo penkios valandos.

Virvėmis pririšę valtis prie laivo žvejai patraukė tikrinti anksčiau pastatytų gaudyklių. Jas užmetė už Nidos, Preilos link.

Tiesa, kaip patikslino žvejai, tik vienoje iš jų gali būti žuvų, mat kitos dvi jau apaugusios žaliu dumblu – į tokią gaudyklę žuvys nebeplaukia. Jas žvejai pasiims – metas išplauti.

Plaukiant laivu iki gaudyklių belieka grožėtis stulbinama Lietuvos gamta.

Tarsi medus akims pro šalį teka širdį glostantys vaizdai: į Nidos uostą plaukiantys laiveliai, tarp pušų raudonuojantys namų stogai, kiek tolėliau – pakrantėje tarsi ramybės oazėje besiilsintys paukščiai.

Pakliuvo vertingų
žuvų

Pasiekę tikslą žvejai perlipo į valtis, kad galėtų priplaukti prie gaudyklių.

Sunkias, šlapias gaudykles iš vandens traukti nelengva, reikia daug jėgos ar atsargumo – kad įsisiūbavusioje valtyje neapvirstum ar nepapultum į vandenį.

Vidurvasario saulės kaitra įdienojus darbą dar labiau apsunkina. „Aš jau troškinuosi savo sultyse“, – atsiduso Dalius.

Iš vandens traukiant tinklą paaiškėjo, kad jame – vos kelios dešimtys žuvelių: plakių, kuojų, raudžių.

Jas teks paleisti. Bet pakliuvo ir vertingų žuvų – stambesnių starkių, karšių.

„Va, ir ungurys pakliuvo!“ – rankose laikydamas laimikį apsidžiaugė Dalius.

Į tinklą įsipainiojo ir žnyplėmis apsiginklavęs vėžys.

Vertingas žuvis pasiėmę žvejai suskubo traukti dumbu apaugusių gaudyklių ir inkarų.

Sugrįžę į laivą žvejai atsigaivino vandeniu. „Dalius – tikras žvejys, nes ir iš marių vandenį gali gerti“, – po sunkaus darbo jėgų pajuokauti surado Giedrius.

Susirinkę įrangą žvejai pasuko Uostadvario link.

Pasak kapitono Daliaus, vasarą laimikis menkas. Daugiau žuvų pagauti pavyksta pavasarį ar rudenį. „Jei 200–300 kg vienu plaukimu gali parsivežti – pragyventi galima.

O jei dar 5–6 kg ungurių pagauni, tai jau negali skųstis. O kai nori per daug, tai tinklai ir lieka tušti. Bet geresnėmis dienomis galima ir beveik toną įvairios žuvies parsivežti“, – žvejybos ypatumus aiškino Dalius.

Žvejo darbas –
ne kiekvienam

Net ir pilnesni tinklai į Kuršių marias žvejų būriais nevilioja. Tai labai sunkus darbas – ne kiekvienas nori ir sugeba jį dirbti.

„Neįsivaizduoju kitokio darbo – juk į marias einu jau 18 sezonų. Čia kiekvieną dieną veiksmas, kožna diena vis kitokia – nė vienos vienodos.

Ir neinu per prievartą – man malonu tai, ką darau. Bet jau mažai tokių idėjinių žvejų kaip mes belikę“, – apie gyvenimo būdu tapusį darbą atviravo Dalius.

Giedrius savo gyvenimo be žvejybos taip pat neįsivaizduoja, be to, pats siuva tinklines gaudykles: „Žvejyba – sunkus darbas.

Jaunimas tokio darbo dirbti nenori, visi į biurus veržiasi – mūsų vaikai vargu ar perims mūsų darbą. O mes jau tarsi laukiniai – be marių gyventi negalime.“

Jauniausias komandos narys Audrius su žvejais dirba nuo 12 metų. „Šiltuoju metų laiku padedu Daliui ir Giedriui, o žiemą papildomai dirbu katilinėje – kaimuką šildau“, – pasakojo trisdešimtmetis Audrius.

Kapitonas atskleidė, kad uždirbtus pinigus pasidalija pagal susitarimą. O Daliui reikia ir laivus, ir valtis išlaikyti, ir priemones pirkti.

Iš laimikio – autentiška
žuvienė

Kalbėdamiesi su žvejais apie jų gyvenimą nė nepastebėjome, kaip grįžome į Uostadvarį.

Prie liepto pririšę laivą, žvejai išsikėlė sunkų medinės valties variklį, susirinko įrankius ir pakvietė paragauti žvejų pyrago – vytinto starkio.

Po trumpos pertraukos Dalius su Audriumi nuskubėjo į šalia esančią prieplauką plauti parsivežtų dumblu apaugusių gaudyklių.

Giedrius per tą laiką pažadėjo išvirti autentiškos Uostadvario žuvienės.