„Liudijant kaitą“ – buvęs „Aušveitos“ reabilitacijos centras Neries regioniniame parke

Autorius

Samanta Kajėnaitė

NUOTRAUKŲ AUTORIUS

Samanta Kajėnaitė

METAI

2022

Šiuo projektu keliami klausimai apie vertybes. Ar "modernūs" griuvėsiai turi teisę išlikti? Kokia tokios architektūros vertė? Ar turime drąsos pakeisti nušlifuotą, efektyvų, pelningą architektūros įvaizdį į tokį, kuris labiau gerbia gamtą, laiką ir kontempliaciją? Apleista architektūra gamtoje tampa pamatu naujai patirčiai kurti. Pastatuose ir prie jų- identifikuojami ir kuruojami vietiniai augalai. Laiko perspektyvoje apleistos architektūros ir gamtos simbiozė kinta, stiprėja, kuriasi naujos erdvės ir patirtys. Plyšys skatina vaizduotę, netobulumas ir griūtis atveria kelią interpretacijai, naujų scenarijų kūrimui. Neapibrėžtumas suteikia žmonėms galimybę savarankiškai naujai interpretuoti vietas, istoriją ir ateitį. Ir galbūt, net savo pačių gyvenimus. This project raises questions about values. Do "modern" ruins have the right to survive? What is the value of such architecture? Do we have the courage to change the polished, productive, and profitable image of architecture to one that has more respect for time, nature, and contemplation?  Abandoned architecture in nature becomes a foundation for new experiences. Native plants are found in or around buildings and then curated. Over time, the symbiosis between abandoned architecture and nature changes and strengthens, creating new spaces and experiences. Decay triggers imagination and contemplation, imperfection opens the way for the creation of new scenarios. The undefined nature gives people the opportunity to independently reinterpret places, history, and the future. And perhaps even their own lives.