„Lietuvos ryto“ tyrimų skyriaus redaktorė, žurnalistė, anksčiau – žurnalų „Gyvenimo būdas“ ir „Stilius“ vyriausioji redaktorė. „Lietuvos ryte“ dirba nuo pat dienraščio įsikūrimo.

Didelio visuomenės dėmesio yra sulaukę jos žurnalistiniai tyrimai apie aukštų politikų ir pareigūnų korupcinius ryšius, slaptą jų gyvenimą ir turtus, o taip pat – prokuratūroje, teismuose ir kitose valstybinėse institucijose suvešėjusį nepotizmą, savųjų stūmimą į aukštas pareigas, pažeistas lygias galimybes ir žmogaus teises.

Paskelbė tyrimų apie skandalingas finansines aferas ir sukčių pinkles, organizuotą nusikalstamumą, narkotikų kelius į Lietuvą, jų platinimą Vilniaus romų tabore ir kvaišalų sužalotus žmonių likimus.

Už geriausias metų publikacijas keturis kartus gavo prestižinį „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimą – „Don Kichoto“ skulptūrėlę, tapo „Saulės kryžiaus“ ženklo laureate. 2016 m. už aktualius žurnalistinius tyrimus pelnė ULAC ir PSO apdovanojimą. 2018 m. konkurse „Skaidrumas – visų mūsų rankose“ buvo įvertinta už straipsnius antikorupcijos temomis.

Politikos apžvalgininkas, „Lietuvos ryte“ dirba nuo 1998 m.

Per savo žurnalistinę karjerą T.Ignatavičius gyvenimą apkartino ne vienam politikui ir tuo džiaugiasi.

„Politikai neturi ramiai miegoti. Jei jie miegotų ramiai, žurnalistai jau turėtų sunerimti, kad ir patys kažką pramiegojo. Žinoma, yra nemažai dorų, sąžiningų politikų, bet neturime ir jiems leisti užmigti ant laurų“, – juokėsi žurnalistas.

Kasdien purtydamas ne tik politikų kišenes, bet ir jų sąžinę, T.Ignatavičius atskleidė daugybę atvejų, kai visuomenės interesą užgožia siauri asmeniniai ar partiniai politikų reikalai, prasiveržia politinė korupcija.

Kritišką ir sarkastišką žurnalisto požiūrį į valdžią, iškapstytas istorijas apie abejotinus politikų darbus įvertino ir kolegos.

T.Ignatavičius daug kartų (2002,2003, 2004, 2005, 2006, 2016 ir 2018 m.) tapo „Lietuvos ryto“ kūrybinių konkursų laureatu.

„Lietuvos ryte“ – nuo 1993 m. Reikšmingiausia savo darbu laiko publikaciją apie tai, kad bus uždarytas bankas „Snoras“. Rašiniui pasirodžius visi tai neigė, tačiau po savaitės bankas Lietuvos valdžios iš tiesų buvo uždarytas. Dėl to A.Lekavičius ir jo giminaičiai daugybę kartų buvo kviečiami apklausoms į STT, kad išduotų savo žurnalistinius šaltinius.

Taip pat svarbus žurnalisto straipsnių ciklas apie Daktarų gaują. Jos nariai tik po 8 metų atsidūrė teisme už nusikaltimus, kuriuos A.Lekavičius jau buvo aprašęs.

Žurnalistas išskiria ir dar vieną neeilinę savo publikaciją apie tai, kad L.Lubienė galėjo pavogti staiga mirusio savo vyro Bronislovo Lubio testamentą.

Dukart įvertintas prestižiniu „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimu – „Don Kichoto“ skulptūrėle.

Fotografas, dirbantis nuo 1986 m. Lietuvos spaudos fotografijos konkursuose apdovanotas už du Auksinius kadrus. V.Ščiavinsko nuotraukų archyve užfiksuoti kariniai konfliktai įvairiuose pasaulio kraštuose, Berlyno sienos griūtis, Baltijos kelias ir daugybė kitų istorinių įvykių.

Fotografas garsino „Lietuvos rytą“ kaip ekspedicijų ir įvairių projektų mecenatą. V.Ščiavinskas drauge su kolegomis kuria įvairius multimedijos projektus portalui lrytas.lt, yra aistringas gamtos fotografas.

„Lietuvos ryte“ dirbti pradėjo 1992 m. birželį Verslo skyriuje, nuo 1995 m. lapkričio – Kauno skyriuje.

Pagrindinės temos – verslas, politika, eismas ir automobiliai, aviacija, kriminalai, Kauno aktualijos.

Du kartus įvertintas prestižiniu „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimu – „Don Kichoto“ skulptūrėle.

Pradėjo dirbti 2001 m. „Lietuvos ryto“ tuo metu leidžiamame savaitiniame žurnale „Ekstra“, o 2011 m. tapo dienraščio korespondente.

Anuomet daugiausiai rašė medicinos bei farmacijos temomis, tačiau nesvetimos buvo ir kitos sritys.

A.Srėbalienė kone kasmet į „Lietuvos ryto“ redakciją parneša apdovanojimų iš įvairių rašinių konkursų.

„Ko gero, didžiausias mano pasiekimas – 2009 m. konkurse, kurį rengė ES Sveikatos komisija „EU Health Prize for Journalists 2009“, tarp visų ES šalių žurnalistų užėmiau 2-ąją vietą.

2011-aisiais, vos pradėjusi dirbti dienraštyje, pelniau 1-osios vietos apdovanojimą STT rengtame konkurse „Žiniasklaida prieš korupciją“ – taip buvo įvertintas mano rašinys apie korupcinius ryšius farmacijos sektoriuje“, – sako A. Srėbalienė.

2019 m. A.Srėbalienė Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Valstybinės darbo inspekcijos organizuotame konkurse buvo apdovanota už geriausią metų straipsnį „Mirtis neaplenkia kirtaviečių – medžiai vis dar traiško jose dirbančius žmones“.

Ėjo rūstūs 2004-ieji, o Lietuvą ir pasaulį drebino prezidento Rolando Pakso apkalta. Būtent jos pabaigos išvakarėse išaušo Vytauto Bruverio darbo „Lietuvos ryte“ pradžios diena – vasario 25-oji.

Nors ta diena ir buvo žiemiškai ūkanota, anaiptol, ak, anaiptol tokia nebuvo šiojo asmens karjera šalies dienraščių lyderio pastogėje. Per šį ataskaitinį laikotarpį jis:

1. Suartėjo su būsima žmona, kurią vėliau vedė.
2. Susilaukė dviejų vaikų (su ja).
3. Su ja tebegyvena ir sėkmingai augina tuos vaikus. Tikrai sėkmingai!
4. Tais pačiais metais, kai vedė (2009 m.), buvo paskelbtas „Lietuvos ryto“ metų žurnalistu.
5. Pelnė žinomumą ir prieštaringą reputaciją ne tik Lietuvoje, bet ir netgi šiek tiek tolėliau už jos ribų.
6. Įgijo daug patirties ir gerokai mažiau išminties, nes pastarąją dosniai dalijo ir tebedalija savo skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams.
7. Pametė ne tik skaičių bet ir apskritai bent apytikslę nuovoką, kiek, ko ir kada yra prirašęs bei prišnekėjęs ne tik apie Lietuvos, bet ir pasaulio politiką, taipogi ir ne apie politiką, skaldydamas žmoniją į dvi apylyges (bent taip sako „Vilmorus“) dalis – karštai sutinkančius ir mylinčius bei ne mažiau karštai nesutinkančius ir nekenčiančius šio rašeivos bei šnekoriaus.
8. Sukūrė daug pridėtinės vertės, keldamas šalies BVP bei bendrąjį materialinį gerbūvį ir mažindamas socialinę atskirtį.

Tad, žvelgdamas į 2020-uosius ir naują dešimtmetį, jis sako: „More to come“.

Dienraštyje dirbantis nuo 2006 m. „Lietuvos ryto“ sporto skyriaus redaktorius G.Nenartavičius yra privertęs prezidentę Dalią Grybauskaitę krūptelėti: „Pasirodo, žurnalistai irgi moka rašyti“.

https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2013/05/07/news/tarp-nacionalinio-diktanto-konkurso-nugaletoju---lietuvos-ryto-zurnalistas-atnaujinta--4682245/

Rašo komentarus dienraščio rubrikose „Tarp kitko“ ir „Laiko ženklai“.

G.Nenartavičiui yra tekę perduoti patirtį daugybei jaunų sporto žurnalistų, kurie dabar dirba kitose redakcijose.

„Daug metų buvau labai aktyvus visuomenininkas įvairiose sporto organizacijose: Lietuvos sporto žurnalistų federacijoje, Lietuvos olimpinėje akademijoje, Lietuvos olimpinėje kolekcininkų asociacijoje, Lietuvos sporto federacijų sąjungoje, Lietuvos olimpiniame komitete. Bet prieš kokius penkerius metus visas tas veiklas iškeičiau sodininkystę, nes gamta nemoka meluoti“, – sako jis.

Iliustravęs ne vieną knygą, karikatūras „Lietuvos rytui“ kuria nuo 1990 m.

V.Jurkūnas dirbo dėstytoju dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1971 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, individualios parodos surengtos Vilniuje, JAV, Reikjavike, Suomijoje.

2018 m. Halės turguje buvo surengta „Lietuvos ryte“ spausdintų karikatūrų, portretų ir komiksų paroda „Šeimos albumas“, o Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė-dešinė“ – paroda „Litras tušo“.

2019 m. galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo atidaryta paroda „Vytautas Jurkūnas ir šeimos rinktinė“.

Savo kūryba V.Jurkūnas kaip per spalvotą kaleidoskopą rodo jo akimis matomą, ironijos nestokojantį pasaulį.

Menininkas Petras Repšys yra taikliai pasakęs, kad V.Jurkūno darbuose nuo pat kūrybinio kelio pradžios buvo jaučiamos keruakiškos ir selindžeriškos nuotaikos.

Tai – valiūkiškos ir šmaikščios gyvenimiškos scenos, atmieštos dailininko fantazija: buitis, vakarėliai ar sapną menančios kompozicijos, kur pagrindiniai herojai yra gerai atpažįstami draugai, artimieji ir pats autorius.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. „Lietuvos rytui“ rašo nuo 1995 m.

J.Erlickas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių humoristų ir satyrikų, prozininkas, dramaturgas, poetas, kritikas, publicistas, kuriantis ir suaugusiems, ir vaikams.

Rašytojas įvertintas prestižiniu „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimu – „Don Kichoto“ skulptūrėle.

Žurnalistė ir rašytoja, šešiskart tapusi „Lietuvos ryto“ laureate ir apdovanota Don Kichoto statulėle.

Parašė penkias knygas, kurios, kaip ji pati sako, daugiau ar mažiau yra susijusios su darbu „Lietuvos ryte“: „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“ (2005 m., 3 leidimai), „Skersgatvis dviems“ (2007 m., 2 leidimai), „Mes. Lietuviai“ (2012 m., 3 leidimai), „Kalės istorija“ ( 2014 m., 3 leidimai), „Rytojaus niekada nebus“ (2019 m.).

Žurnalistė taip pat apdovanota „Auksine kurpaite“ – žurnalo „Stilius“ 2012 metais išrinkta Metų moterimi už žurnalistinę drąsą.

Garliavos išgalvotos pedofilijos metu L.Lavaste buvo vienintelė spaudos žurnalistė, išdrįsusi pasipriešinti įsigalėjusiai nuomonei ir rašiusi apie, kad pedofilija buvo išgalvota, ką vėliau patvirtino visi Lietuvos teismai. Šią istoriją ji pati aprašė knygoje „Kalės istorija“.

Nuo 2010 m. dirbantis „Lietuvos ryte“ fotomenininkas, spaudos fotografas. R.Danisevčius yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Lietuvos spaudos fotografų klubo steigėjas, dalininkas ir Valdybos narys, daugybės įvairių Lietuvos ir užsienio fotografijos konkursų laureatas.

Apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2005 m. R.Danisevičiui suteiktas meno kūrėjo statusas.

Iš kitų fotografijos meno senbuvių R.Danisevičius pirmiausia išsiskiria tuo, kad meistriškai fotografuoja įvairiausiais aparatais.

Fotomenininko biografija – dar vienas unikalus pasiekimas: jis dviračiu numynė iki Paryžiaus.

„Lietuvos ryte“ nuo 1999 m., Kultūros skyriaus redaktorius.

„Dirbti „Lietuvos ryte“ pradėjau taip seniai, kad jau nelabai ir atsimenu, kada įžengiau į šią redakciją. Teko paklausti buhalterės. Praėjo daugiau nei 20 metų. Didžiulis gyvenimo tarpsnis liko už nugaros – tai iš pirmo žvilgsnio vargu ar gali labai džiuginti.

Kita vertus, tie du dešimtmečiai buvo kupini įvykių, dėl kurių, kaip sakė vienas kolega, jau dabar nebūtų taip baisu numirti. Kai pagalvoji, gal jis, tas kolega, buvo teisus. Juk bendravau su šimtais šviesiausių protų, esamų ir būsimų literatūros klasikų, gyvenimo prasmės nuolat ieškančių, bet niekaip nerandančių menininkų.

Salmanas Rushdie ir Sigitas Geda. Isabel Allende ir Viktorija Daujotytė. Johnas Irvingas ir Sigitas Parulskis. Alessandro Baricco ir Ričardas Gavelis. Torgny Lindgrenas ir Edvardas Gudavičius. Peras Olovas Enquistas ir Grigorijus Kanovičius. Seamus Heaney ir Romualdas Granauskas. Lauren Groff ir Renata Šerelytė.

Tai – tik mažytė dalis lietuvių ir viso pasaulio kūrėjų, su kuriais teko leisti laiką, bendrauti, daryti interviu. Nelabai žinau, ar bendravimas nors kiek susijęs su gyvenimo prasme, bet tikrai žinau viena – tuos dvidešimt metų buvo išties smagu“, – sako R.Gerbutavičius.

„Lietuvos ryte“ dirba nuo 1992-ųjų gruodžio. Iš pradžių rašė verslo temomis, vėliau – kriminalinėmis, kurį laiką buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja.

Prieš 10 metų paskirta „Lietuvos ryto“ savaitraščio Kaunui „Laikinoji sostinė“ redaktore.

Vienai pirmųjų Kaune buvo įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos apskrities skyriaus apdovanojimas – „Gintarinis parkeris“, yra gavusi „Lietuvos ryto“ auksinį ženklelį, padėkos raštą už ištikimybę.

https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2017/02/12/news/jadvyga-pekarskaite-kudikio-nera-bet-krikstynos-bus-649624/
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2011/10/24/news/asmeninis-b-lubio-gyvenimas-vertas-kino-filmo-5453173/
https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2009/10/10/news/nuzudyto-teisejo-j-furmanaviciaus-drauge-jis-gyveno-ir-mylejo-atsargiai--5763391/

„Lietuvos ryte“ pradėjo dirbti 1997 spalį.

Dar būdama studentė ėmė rašyti reportažus „Lietuvos ryto“ priedui „Sostinė“ ir susidomėjo tamsiuoju Vilniaus gyvenimu – nusikaltimais, nelaimėmis, visuomenėje vietos neradusiais gyventojais. Apie juos padaryta šimtai reportažų, bet M.Kuizinaitė gali didžiuotis, kad iki šiol joks kitas žurnalistas nepakartojo trijų jos eksperimentų.

„Iš pradžių vieną naktį praleidau su benamiais Vilniaus nakvynės namuose. Netrukus tuomečiai Vilniaus policijos vadovai man leido savanoriškai būti uždarytai į areštinę – visiškai tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti suimtieji. Asmens bylą su pirštų antspaudais namie saugau iki šiol.

O drąsiausias ir turbūt daugiausiai fizinių bei psichologinių jėgų pareikalavęs eksperimentas – savaitė valkatos kailyje. Vieno redaktoriaus stalčiuje palikusi savo buto raktus, per savaitę išbandžiau ne tik visas benamiams skirtas nakvynės ir maitinimo vietas, bet ir nakvynes laiptinėje ir po tiltu.

Perėjus į Teisėsaugos skyrių keletą metų narpliojau aferų meistru vadinamo Sergejaus Rachinšteino nusikaltimus. Perskaičiau beveik sunkvežimį finansinių bylų, o Aukščiausiajame teisme advokatas suskaičiavo, kad apie S.Rachinšteino aferas publikavau beveik 90 rašinių.

Beveik tiek pat straipsnių esu parašiusi ir apie pradžioje garsiai ištrimituotą, o vėliau visai subliūškusią „Vilniaus vandenų“ bylą.

„Tu čia tūkstantį kartų buvai“, – šūktelėjo viena kolegių, kai po oficialios Lukiškių kalėjimo uždarymo ceremonijos svečiai buvo pakviesti į ekskursiją.

Nors apribojimų kasmet vis daugėjo, šiame kalėjime nebuvo man nepažįstamų vietų, jame esu dariusi interviu ir su Henriku Daktaru. O Pravieniškių pataisos namuose visą savo augalų darželį man išrodė Vladas Beleckas“, – pasakoja M.Kuizinaitė.

Įvertintas prestižiniu „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimu – „Don Kichoto“ skulptūrėle.

„Lietuvos ryto“ savaitraštyje Kaunui „Laikinoji sostinė“ pradėjo dirbti 1998 m. Dažnai tekdavo rašyti ir dienraščiui, į kurį visiškai pasinėrė 2009 m.

Vieni pirmųjų sudėtingų, tęstinių tyrimų buvo apie kunigo Ričardo Mikutavičiaus dingimą ir nužudymą, jo kolekcijos pagrobimą. Su kolegomis pavyko atskleisti didelio atgarsio sulaukusias detales.

Taip pat įstrigo publikacija apie apsišaukėlį iš Filipinų Aleksą Orbitą, neva gydantį be pjūvių ir chirurginių instrumentų, kuris buvo atvykęs į Kauną. Jo aferas aprašėme pirmieji, atlikę išsamų tyrimą apie atvejus Kaune, Filipinuose, Ispanijoje.

Įsiminė vadinamoji V. Landsbergio tvartelio istorija, kai politikas reikalavo priteisti jam nedidelį namelį ir ūkinius pastatus iš nepasiturinčios Kauno rajono gyventojos. Šią temą 2001-aisiais aprašėme pirmieji, gavę sklypo planus ir kitus dokumentus iš moters, kuri bylinėjosi su politiku.

Daug teko rašyti apie neskaidrias valdžios istorijas: bandymo perduoti Kauno šilumos tinklus Švedijos koncernui „Vattenfall“ peripetijas, „auksinio“ tualeto Kaune statybas, prabangias miesto valdininkų, politikų, teisėjų pilaites, teisėsaugos pareigūnų abejingumą ir bylų užglaistymą, tiriant rezonansinius kriminalinius, korupcinius nusikaltimus, buvusio Kauno mero patarėjo Karolio Bruderio sąsajas su Kauno Daktarų gauja, kito patarėjo Arvydo Jurevičiaus „ranką“ alkoholio vagysčių iš „Strumbro“ istorijoje, Henriko Daktaro, Deivido Ganusausko-Mongoliuko ir kitų mafijos vadeivų turtus, ryšius, sandorius, šešėlinius verslus, iš jų gaunamas pajamas, mokesčių vengimo schemas.

Vienas reikšmingesnių darbų buvo ir STT agento Mindaugo Vasiliausko demaskavimas, kuris vienu metu ir tyrė žemgrobystės bylas, ir pats ieškojo pirkėjų, jo motinai užsiimant žemės prekybos verslu.

Gavę informacijos, kad dalis žemių iš susikompromitavusių, jas sau pasiskyrusių žemėtvarkininkų rankų arba privačių asmenų būdavo pusvelčiui perleidžiamos STT pareigūno šeimai, nutarėme atlikti tyrimą.

Teko apsimesti pirkėju ir vykti kartu su juo į vaizdingose Kauno marių apylinkėse pardavinėjamos žemės plotus, o kolega M.Patašius tuo metu mus slapta fotografavo. Kai paskelbėme publikaciją, STT agentas buvo atleistas.

Kiti įsimintinesni darbai: prokurorų užglaistytas lėšų švaistymas, kai KTU mokslininkai sau už mokslinių tyrimų valandas prisirašydavo kosmines sumas, kūdikio mirtinas apnuodijimas Kauno klinikinėje ligoninėje, Garliavos tariamos pedofilijos skandalas, Nacionalinės žemės tarnybos direktorės D.Gineikaitės girtumo slėpimo istorija, EBSW koncerno afera, A.Zuoko gyvenimo, ir jo iškilimo istorija.

Buvo ir daugybė kitų temų, įdomių tyrimų, kurių staiga jau neprisiminsiu, Bėgant metams straipsniai nuteka į užmarštį, tačiau visada jaučiu vieną dalyką – gyvenime daug kas gali nuvilti, bet tik ne darbas“, – pasakoja V.Trainys.

Žurnalistas 2019 m. įvertintas prestižiniu „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimu – „Don Kichoto“ skulptūrėle.

„Lietuvos ryte“ dirba nuo 1991 m. rugpjūčio 20 d., kai išskrido į Maskvą rašyti apie tada vykusį pučą. Keletą metų rašė daugiausia žurnalistinių tyrimo žanro rašinius, taip pat interviu.

Pačiam autoriui labiausiai įsiminusi publikacija – „Dar vienas Lietuvos stebuklas: per mėnesį galima įsigyti ne tik šalies pilietybę, bet ir milžinišką namą Vilniaus centre“ (1994 m. kovo 10-12 d.) apie vadinamųjų Epštein Paul rūmų Vilniuje, Islandijos gatvėje, privatizavimą).

„Už šią publikaciją 1994-aisiais buvau apdovanotas Vito Lingio premija. 1997-aisiais tapau Demokratinio spaudos fondo konkurso „Spauda stabdo korupciją“ laureatu (I-oji premija).

Nuo 1997-ųjų maždaug kartą per mėnesį rašau komentarą „Lietuvos ryto“ 2-ajame puslapyje – jų iš viso esu publikavęs arti 300.

Likau vienintelis iš pirmosios šiuos komentarus pradėjusiųjų rašyti autorių grupės – per 23 metus pasikeitė net kelios komentatorių kartos.

Taip pat daug metų esu nuolatinis redakcinių straipsnių rubrikos „Laiko ženklai“ autorius.

Paminėčiau dar šias savo publikacijas: „Jaudinantis iššūkis kūrėjui – sujungti praeitį ir ateitį“ (geriausių „Lietuvos ryto“ 2007 m publikacijų rinkinyje „Lūžtančiu ledu“) „V.Adamkus nori drąsiai žvelgti visiems į akis“ (ten pat) „Krizė ne tik apsvilina, bet ir įkrečia proto“ (geriausių „Lietuvos ryto“ 2009 m. publikacijų rinkinys) „Valdžios vainikas – su aštriais dygliais“ (ten pat) „V.Adamkus gedi bičiulio ir stebisi vyskupais (geriausių „Lietuvos ryto“ 2010 m. publikacijų rinkinys) „Po skrydžio į nebūtį – gėla dėl prarasto Lietuvos draugo“ (ten pat).

Specialiai portalui lrytas.lt parašiau publikacijų ciklą: „Ar galima Rusiją suvokti protu?“ (I dalis: 2015-09-09; II dalis: 2015-09-10; III dalis: 2015-09-11; IV dalis: 2015-09-16; V dalis: 2015-09-21; VI dalis: 2015-09-29; VII dalis: 2015-10-06; VIII dalis: 2015-10-20; IX dalis: 2015-10-23).

Taip pat esu šių atsiminimų knygų literatūrinis bendraautoris: „Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva“ („Santara“, 1998), „Valdas Adamkus. Be nutylėjimų“ („Tyto alba“, 2004), „Valdas Adamkus. Paskutinė kadencija“ („Tyto alba“, 2011), „Valdas Adamkus. Pareigos, kurios nesibaigia“ („Tyto alba“, 2015), „Vilties kelias: Aleksandra ir Juozas Kazickai apie savo gyvenimą“ („Tyto alba“, 2002), „Antanas Valionis. Politikos sūpuoklės: diplomatijos arena ir užkulisiai“ („Tyto alba“, 2018).

Be to, Valdo Barto slapyvardžiu esu parašęs šiuos detektyvinius romanus: „Vorų šokis“ („Tyto alba“, 2006) „Mirtis Nidoje“ („Tyto alba“, 2008), „Mirtina meilė“ („Tyto alba“, 2014), „Spąstuose“ („Tyto alba, 2019)“, – pasakoja V.Bartasevičius.

Autorius įvertintas prestižiniu „Lietuvos ryto“ grupės apdovanojimu – „Don Kichoto“ skulptūrėle.